Ilgą laiką viršutinis apšvietimas atrodė kaip išspręsta kanapių auginimo problema. Pakabinate šviestuvus virš baldakimo, įjungiate juos ir leidžiate augalams augti aukštyn link šaltinio. Mažesnio-tankio augimuose šis metodas veikė pakankamai gerai, o daugeliui ankstyvųjų komercinių objektų to buvo daugiau nei pakankamai.
Problema nepasirodė per naktį. Jis pasirodė lėtai, kai patalpos didėjo, augalų tankumas didėjo, o lūkesčiai pasikeitė nuo „derliaus nuvedimo“ prie „kartos ir vėl gauti tą patį rezultatą“. Tuo metu daugelis augintojų pradėjo pastebėti kažką nepatogaus: viršutinis apšvietimas nesugesdavo, tačiau jis pats nebepernešdavo visos sistemos.
Viršutinis apšvietimas pagal dizainą yra kryptinis. Šviesa sklinda žemyn ir pirmiausia patenka į viršutinį baldakimą. Tankiuose kanapių stogeliuose viršutinis sluoksnis greitai tampa storas, sluoksniuotas ir labai efektyviai sugeria šviesą. Augalams bręstant, šakos dauginasi, lapai persidengia, o gėlių vietos stumiasi į vidų ir žemyn. Šviesa niekur nedingsta - ji tiesiog pripranta, kol pasieks giliau baldakimu. To, kas paliekama žemiau, dažnai užtenka, kad viskas išliktų gyva, bet nepakanka, kad jie gerai veiktų.
Ant popieriaus tai ne visada akivaizdu. Vidutiniai PPFD skaičiai gali atrodyti visiškai pagrįsti. Žemėlapiuose gali būti rodoma priimtina aprėptis. Tačiau augalai nepatiria vidurkių. Kiekviena gėlė reaguoja tik į šviesą, kurią ji iš tikrųjų gauna. Daugelis šių neatitikimų yra platesnio pobūdžioapšvietimo iššūkiai, su kuriais susiduria augintojaikadaise įrenginių mastelis ne tik paprastas išdėstymas. Realiuose kambariuose tai dažnai reiškia intensyvią šviesą viršuje, netolygų pasiskirstymą visame stogelyje ir staigų kritimą{1}}apačioje. Šios baldakimo apšvietimo problemos paprastai nesukelia dramatiškų gedimų per pirmąjį ciklą, tačiau laikui bėgant atsiranda nenuoseklumas: netolygūs augimo tempai, kintantis gėlių tankis, ištempti derliaus nuėmimo langai ir daugiau rūšiavimo bei apipjaustymo darbų, nei planuota.
Kai augintojai pastebi silpnesnį prastesnį našumą, instinktyvus atsakas dažnai yra įjungti šviesą. Daugiau šviesos turėtų išspręsti problemą, tiesa? Praktiškai tai daroma retai. Baldakimo viršus dažniausiai jau būna netoli optimalios ribos. Didėjantis našumas padidina stresą, padidina šilumos apkrovą ir destabilizuoja aplinką. Štai kodėl daugelis augintojų kreipiasipritemdymo ir valdymo strategijosužuot tiesiog padidinę didžiausią{0}}šviesos intensyvumą. Nors pagerėjimas giliau baldakimu išlieka nedidelis. Kyla energijos sąnaudos, kenčia augalų pusiausvyra, o pagrindinė problema lieka ten, kur buvo.
Tai yra kažkas, ką mes ne kartą matėme realiuose projektuose.Patalpose, kuriose naudojamos didelės{0}}našios apšvietimo sistemos -, įskaitant daugybę įrenginių, kuriuos palaikoJTGL- patys šviestuvai veikia tiksliai taip, kaip suprojektuoti. Apribojimas kyla ne dėl nepakankamos galios ar spektro, o dėl to, kaip šviesa sąveikauja su vis tankesnėmis baldakimo struktūromis. Kai augintojai pasiekia tą etapą, klausimas natūraliai pereina nuo „kuris viršutinis apšvietimas stipresnis“ prie „kaip galime padėti daugiau augalų iš tikrųjų panaudoti jau turimą šviesą? Šis poslinkis atspindi plačiaupramonės tendencijas, kaip komerciniai augintojai permąsto apšvietimo strategijasvisame objekte.
Svarbu suprasti, kad tankesni stogeliai nėra klaida - tai komercinio optimizavimo rezultatas. Didesnis augalų skaičius, agresyvus mokymas ir sudėtingesnės struktūros yra strategijos, kuriomis siekiama padidinti derlių iš kvadratinio metro. Tačiau keičiantis struktūrai, kartu su ja turi keistis ir šviesos tiekimo būdas. Naudojant tą pačią aukščiausią-apšvietimo logiką vis daugiau-trimačių stogelių sukuriamos aklosios dėmės, kurios tyliai riboja našumą.
Daugelyje objektų žemesnės gėlių vietos nėra visiškai neproduktyvios. Jie sunaudoja maistines medžiagas, vandenį, erdvę ir darbą, tačiau nuolat prastesni, nes šviesa jų niekada nepasiekia. Laikui bėgant augintojai pradeda abejoti, ar tai turėtų būti priimta kaip neišvengiamas nuostolis. Dažnai tai yra momentas, kai pokalbis pasislenka - ne į viršutinių šviestuvų keitimą, o į permąstymą, kaip šviesa pasiskirsto baldakimu.
Čia pradėjo judėti pramonės dėmesys. Mažiau dėmesio „kuris viršutinis apšvietimas yra geriausias“ ir daugiau – kaip sumažinti struktūrinį šešėlį, pagerinti PPFD vienodumą ir leisti didesnei augalo daliai reikšmingai prisidėti prie galutinio rezultato. Diskusijos apie papildomą apšvietimą kyla ne dėl to, kad viršutinis apšvietimas yra neteisingas, o dėl to, kad jo fizines ribas vis sunkiau nepaisyti.
Verta pabrėžti, kad tai nėra raginimas atsisakyti viršutinio apšvietimo. Jis išlieka daugelio auginimo sistemų pagrindu ir visada bus. Dabar vykstantis pokytis yra konceptualus. Viršutinis apšvietimas nebelaikomas visu sprendimu, o kaip viena didesnės apšvietimo strategijos dalis. Kai augintojai pradeda klausti, ar šviesa iš tikrųjų naudojama ten, kur ji yra svarbiausia, jie jau žengia į kitą sprendimų priėmimo etapą.
Sistemos{0}}dizaino požiūriu integruotas mąstymas tampa itin svarbus.JTGL,viršutinis apšvietimasvisada planuojamas kartu su būsimu lankstumu -, įskaitant pritemdymo valdymą, išdėstymo optimizavimą ir suderinamumą su papildomomis apšvietimo parinktimis -, kad vėliau augintojai nebūtų priversti brangiai perdaryti. Tikslas yra ne stumti daugiau šviesos, o užtikrinti, kad esama šviesa veiktų smarkiau per visą stogelį.
Kadangi stogeliai tankėja, o lūkesčiai ir toliau auga, pasikliaujant vien viršutiniu apšvietimu tampa vis sunkiau pasiekti vienodumą ir pakartojamus rezultatus. Iššūkis yra ne tai, kad viršutinis apšvietimas nustojo veikti -, o tai, kad jį supanti sistema išsivystė. Ir kai keičiasi struktūra, šviesa turi keistis kartu su ja.
